Pieštukas.

Atrodo tiek daug daiktų telpa į kuprinę, penalą, o tik jis vienas yra tas svarbiausias. Jis, tai pieštukas. Pieštukas ne tik tas medinis pagaliukas su granito šerdimi. Pieštukas - tai tu ir aš, tai visi žmonės. Kiekvienas esame savo likimo kompozitorius, kokias natas nupaišysime savo gyvenimo sąsiuvinyje - tokią muziką ir girdėsi. Kiekvienas esame savo gyvenimo poetas - kaip surikiuosime žodžius, toks ir bus mūsų gyvenimas. Tam vėlgi reikalingas pieštukas. Aš esu pieštukas. Aš piešiu savo gyvenimą, piešiu ateitį. Jei tinkamai mane nudroši - aš tau nupiešiu viską. Reikia tik įgūdžių. Įgūdžių piešiant didžiąjame savo gyvenimo lape. Visi mes darome klaidas ir turime jas daryti, nes jos mus moko. Jei stipriai spausi pieštuką net ir ištrynus jį trintuku liks žymės, bet jei pieši švelniai, nesunkiai pataisysi klaidą. Baigiame piešti savo vaikyste, tuos nerūpestingus laikus. Mūsų gyvenimo lape prie žaidimų atsiranda mokykla, besišypsanti mokytoja. Bet tuo mūsų piešinys nesibaigia. Mes pildome ir pildome savo gyvenimo lapą. Su kiekviena diena jame vis mažėja tuščios vietos. Galiausiai lieka vienas, mažas, nepanaudoto popieriaus lopinėlis. Deja jame jau paskutiniai brūkšniai, simboliai. Ir jau nebėra vietos. Viskas. Gyvenimo lapas pripieštas. Ramiai padedame pieštuką ir išeiname į amžinybę. Pieštukas - atrodo koks paprastas daiktas, su juo rašome raides, skaičius. Tai taip paprasta. Piešiame gyvenimą. Mes - pieštukai.