Žmogaus tokia jau prigimtis, kad
nuo pat mažumės norai yra mūsų gyvenimo dalis. Noras, tas varikliukas mūsų
viduje, skatinantis eiti, siekti tikslo, nepalūžti. „Hmmm... Noriu ledų. Ne,
noriu skristi oro balionu. Ne, noriu bėgti ir jausti kaip vėjas draiko man
plaukus. Ne, noriu būti astronautu. Ne, nenoriu.“. Kaip sakė B. Spinoza „Noras
yra pati žmogaus esmė“. Kūniški norai yra kur kas įdomesni. „Aš tiesiog noriu
atsidurti su juo viename kambaryje. Mes tiesiog šnekėsimės ir tada mūsų akys
susitiks ir galvoje sutvinksės kraujas, lyg impulsas, vedantis link kažko
beprotiško. Nujaučiu, jog tai geruoju nesibaigs. Mes tik du, kūniškų pagundų
vedami, žmonės. Jis žiūri į mane išalkusiomis akimis. Mes norime to pačio. Aš
atsistoju ir prieinu prie jo, lėtai ir grakščiai nusiledžiu ant šviesiai
kreminės sofutės. Jis artėja prie manęs. O tada viskas vyksta taip greit. Mūsų
lūpos susijungia sudarydamos tobulą derinį. Jos juda lyg vedamos muzikos. Jis
užsimeta mane ant savęs, o aš apžergiu jį kojomis. Jaučiu kaip greit plaka jo
širdis. Per akimirką jis suplėšo mano naująją suknelę, bet man tai nė motais,
nes dabar aš noriu tik jo. Mes nuogi. Jis neša mane į didelę lovą. Mes
krentame. Jis viršuje. Tuoj prasidės tai, ko mes abu taip laukiam. Pajuntu jį
viduje. Iš malonumo sudejuoju. Jis juda. Aš judu. Jis dejuoja. Aš taip pat. Mes
susiliejame į vieną tobulą figūrą. Tai darosi nebevaldoma. Jis greitėja. Tampa
nebevaldomas. Kulminacija. Suklykiu iš malonumo, o jis greit išeina iš manęs. Mes
gulime ir šypsomės. Viskas vėl grįžta į savas vėžias. Nebuvo jokios apsaugos.
Bet buvo malonumas. Jis duoda man savo sesers suknelę ir pats nueina į vonią.
Susitvarkau plaukus apsirengiu. Tada prisimenu ko buvau užėjusi. Na taip,
arbatos. Mhm, arbata buvo nuostabi. Jis grįžta ir mes toliau lyg niekur nieko
šnekučiuojamės.“ Noras. Kaip sakė Getė „Norėti nepakanka, reikia veikti“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą