Gyvenimas it medis, susidedantis iš begalybės šakų ir mažyčių šakelių, lapų, pumpurų. Gyvenimas it paukštis, tai čiulbantis niūrią, tai džiaugsmingą melodiją. Gyvenu, myliu, juokiuosi, bučiuoju, lakstau, šoku, dainuoju. Aš gyvenu.
Gyvenimas kupinas netikėtumų, kartais reikia praeiti galybę sunkumų, kad pagaliau prieitum tą žalią šviesą laimei. O laimė susideda iš begalybės milžiniškos mozaikos dalelių, laimė tokia spalvota ir tokia savotiškai nuostabi. Neapsakoma.
Gyvenimas kupinas nevilties, kai atrodo, kad jau išsemti visi pasirinkimai, kai atrodo, jog žemė slysta iš po kojų, lieki vienas, apleistas, nemylimas ir senas. Senas ne metais, o vidumi, tuščias, tamsus žmogus sensta taip greit... Sensta nuo paniekos, sarkazmo, melo ir visų tų purvinų dalykų, sensta nuo apkalbų ir kitų neapykantos.
Gyvenimas kupinas meilės, to mechaninio sraigto, užvedančio visą mechanizmą. Jo šypsena, akys, lūpos... Viskas tobula. Vaikštai it galvą pametusi, begalybė vėjų siaučia pilve, o per nugarą byra rasos lašeliai. Kai išgirsti jį, jo balsas tau skamba lyg tūkstančio skirtingų varpelių harmoninga melodija. Jei tai patyrei - diagnozuoju ir tuo pačiu sveikinu - įsimylėjai. Tai nepagydoma.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą