It's never too late to be the change that you want to see in world.

Gyvenimas it medis, susidedantis iš begalybės šakų ir mažyčių šakelių, lapų, pumpurų. Gyvenimas it paukštis, tai čiulbantis niūrią, tai džiaugsmingą melodiją. Gyvenu, myliu, juokiuosi, bučiuoju, lakstau, šoku, dainuoju. Aš gyvenu. 

Gyvenimas kupinas netikėtumų, kartais reikia praeiti galybę sunkumų, kad pagaliau prieitum tą žalią šviesą laimei. O laimė susideda iš begalybės milžiniškos mozaikos dalelių, laimė tokia spalvota ir tokia savotiškai nuostabi. Neapsakoma.

Gyvenimas kupinas nevilties, kai atrodo, kad jau išsemti visi pasirinkimai, kai atrodo, jog žemė slysta iš po kojų, lieki vienas, apleistas, nemylimas ir senas. Senas ne metais, o vidumi, tuščias, tamsus žmogus sensta taip greit... Sensta nuo paniekos, sarkazmo, melo ir visų tų purvinų dalykų, sensta nuo apkalbų ir kitų neapykantos.

Gyvenimas kupinas meilės, to mechaninio sraigto, užvedančio visą mechanizmą. Jo šypsena, akys, lūpos... Viskas tobula. Vaikštai it galvą pametusi, begalybė vėjų siaučia pilve, o per nugarą byra rasos lašeliai. Kai išgirsti jį, jo balsas tau skamba lyg tūkstančio skirtingų varpelių harmoninga melodija. Jei tai patyrei - diagnozuoju ir tuo pačiu sveikinu - įsimylėjai. Tai nepagydoma.

Norai

Žmogaus tokia jau prigimtis, kad nuo pat mažumės norai yra mūsų gyvenimo dalis. Noras, tas varikliukas mūsų viduje, skatinantis eiti, siekti tikslo, nepalūžti. „Hmmm... Noriu ledų. Ne, noriu skristi oro balionu. Ne, noriu bėgti ir jausti kaip vėjas draiko man plaukus. Ne, noriu būti astronautu. Ne, nenoriu.“. Kaip sakė B. Spinoza „Noras yra pati žmogaus esmė“. Kūniški norai yra kur kas įdomesni. „Aš tiesiog noriu atsidurti su juo viename kambaryje. Mes tiesiog šnekėsimės ir tada mūsų akys susitiks ir galvoje sutvinksės kraujas, lyg impulsas, vedantis link kažko beprotiško. Nujaučiu, jog tai geruoju nesibaigs. Mes tik du, kūniškų pagundų vedami, žmonės. Jis žiūri į mane išalkusiomis akimis. Mes norime to pačio. Aš atsistoju ir prieinu prie jo, lėtai ir grakščiai nusiledžiu ant šviesiai kreminės sofutės. Jis artėja prie manęs. O tada viskas vyksta taip greit. Mūsų lūpos susijungia sudarydamos tobulą derinį. Jos juda lyg vedamos muzikos. Jis užsimeta mane ant savęs, o aš apžergiu jį kojomis. Jaučiu kaip greit plaka jo širdis. Per akimirką jis suplėšo mano naująją suknelę, bet man tai nė motais, nes dabar aš noriu tik jo. Mes nuogi. Jis neša mane į didelę lovą. Mes krentame. Jis viršuje. Tuoj prasidės tai, ko mes abu taip laukiam. Pajuntu jį viduje. Iš malonumo sudejuoju. Jis juda. Aš judu. Jis dejuoja. Aš taip pat. Mes susiliejame į vieną tobulą figūrą. Tai darosi nebevaldoma. Jis greitėja. Tampa nebevaldomas. Kulminacija. Suklykiu iš malonumo, o jis greit išeina iš manęs. Mes gulime ir šypsomės. Viskas vėl grįžta į savas vėžias. Nebuvo jokios apsaugos. Bet buvo malonumas. Jis duoda man savo sesers suknelę ir pats nueina į vonią. Susitvarkau plaukus apsirengiu. Tada prisimenu ko buvau užėjusi. Na taip, arbatos. Mhm, arbata buvo nuostabi. Jis grįžta ir mes toliau lyg niekur nieko šnekučiuojamės.“ Noras. Kaip sakė Getė „Norėti nepakanka, reikia veikti“.

Pieštukas.

Atrodo tiek daug daiktų telpa į kuprinę, penalą, o tik jis vienas yra tas svarbiausias. Jis, tai pieštukas. Pieštukas ne tik tas medinis pagaliukas su granito šerdimi. Pieštukas - tai tu ir aš, tai visi žmonės. Kiekvienas esame savo likimo kompozitorius, kokias natas nupaišysime savo gyvenimo sąsiuvinyje - tokią muziką ir girdėsi. Kiekvienas esame savo gyvenimo poetas - kaip surikiuosime žodžius, toks ir bus mūsų gyvenimas. Tam vėlgi reikalingas pieštukas. Aš esu pieštukas. Aš piešiu savo gyvenimą, piešiu ateitį. Jei tinkamai mane nudroši - aš tau nupiešiu viską. Reikia tik įgūdžių. Įgūdžių piešiant didžiąjame savo gyvenimo lape. Visi mes darome klaidas ir turime jas daryti, nes jos mus moko. Jei stipriai spausi pieštuką net ir ištrynus jį trintuku liks žymės, bet jei pieši švelniai, nesunkiai pataisysi klaidą. Baigiame piešti savo vaikyste, tuos nerūpestingus laikus. Mūsų gyvenimo lape prie žaidimų atsiranda mokykla, besišypsanti mokytoja. Bet tuo mūsų piešinys nesibaigia. Mes pildome ir pildome savo gyvenimo lapą. Su kiekviena diena jame vis mažėja tuščios vietos. Galiausiai lieka vienas, mažas, nepanaudoto popieriaus lopinėlis. Deja jame jau paskutiniai brūkšniai, simboliai. Ir jau nebėra vietos. Viskas. Gyvenimo lapas pripieštas. Ramiai padedame pieštuką ir išeiname į amžinybę. Pieštukas - atrodo koks paprastas daiktas, su juo rašome raides, skaičius. Tai taip paprasta. Piešiame gyvenimą. Mes - pieštukai.